Sausainių dėžutė

“Laiptas po laipto jis lipo aukštyn. Retkarčiais sustodavo. Trumpam. Vis dar bandė atrasti kažką… Bet po kelių atsikvėpimų jis tęsdavo savo kelionę. Metalinės durys atsidarė ir kairė koja įsispaudė į smulkų, netvirtą pagrindą. Akmenukai… Jis pajuto švelnų vakarinį pavasario vėją. Atsiminimai… Tu…
Kažkur toli leidosi saulė. Šį kartą ji buvo tokia oranžinė…  Ir ji dar kartą priminė tave. Paskutinės mintys…

Žingsnis po žingsnio…

Jis žinojo kad greit bus laisvas. Nuo nieko nepriklausomas. Pats sau….

Daugiau nebebuvo kur eiti. Bet tik ne jam. Jis žinojo kur eina. Žinojo ko nori. Dar žingsnis… Visas gyvenimas kaip filmukas, nuo pirmos iki paskutinės minutės. Kiekviena akimirka buvo lyg išsivalymas… Ir sulyg tuo žnektelėjimu žemėn jis tapo laisvas.

…

Kažkur tuo pačiu metu, kitam miesto gale laukė jinai. Nekantriai spaudinėjo telefoną ir kiekvieną akimirką laukė žinutės… Jo žinutės… Tačiau tai ką ji išgirdo po kelių valandų, sugriovė jos pasaulėlį. Viskas sugriuvo it kortų namelis.

Jis laisvas…  Jinai supančiota.

Jis manė kad išlaisvins ne tik save, bet ir kitus. Jis klydo… Bet jau to niekada nebesužinos.”

Rodyk draugams

Žinai… Ši savaitė keista… Nepamenu ar kada buvo taip, kad kiekvieną dieną vis skirtinga nuotaika. Gera, bloga, gera, bloga, bloga…

Dabar… dabar nežinau. Sėdžiu lyg numiręs, na, kaip visad..

Norėčiau pabandyt nupasakot kaip jaučiausi šią savaitę ir kokios mintys man knibždėjo galvoje.. Bet sunku.

Seifas… Uždarytas… Štai taip.  Lyg būčiau dėžutė, nuo kurios nieks neranda rakto. Aš jau maniau, tikėjaus, gal…
Atrodė lyg taip nedaug trūksta ir atrasiu tai ko trokštu, bet galų gale turbūt viskas sugrįžo į savo vietas. Nieko keisto. Aš jau pradedu po truputį suvokti ko man labiausiai reikia išmokt. Supratau kad tol, kol nesugebėsiu reikšti savo jausmų žmonėms, kurie man iš tikro patinka, nebūsiu laimingas ir negausiu to ko noriu.. To, kuo noriu pasidalint.
O aš nemoku. Nemoku. Bijau.
Bandžiau… Bandžiau savyje. Nesugebėjau to išleisti į aplinką. Pabėgau. Kiek galiu bėgti… Kiekvieną kartą tai sugrįžta. Ir kiekvieną kartą trenkia vis stipriau.

Nusibodo, bet nieko negaliu pakeisti.

Kiekvieną kartą pabėgdamas jaučiu kaip kažką prarandu… Juokinga, ane? Neturi, bet prarandi. Bet taip yra.

Ir kiekvieną kartą aš suprantu, kad ir vėl pavėlavau… Ne į troleibusą, ar į paskaitas… Tiesiog… Į savo laimę.
O čia jau kaltas mano ryžtas.

Tikrai maniau kad galiu tai pakeisti, bet eilinį kartą įsitikinau… :).

Sunku viską laikyt savo viduje, bet jau toks esu.

Norėčiau kambario vidury pasistatyti didelę koloną… Bent jau kai būtų sunku, žinočiau, kad turiu kur atsiremti…

—–

“Throw your life away, and everything will come to you…
if you still believe, in all the things you've tried to do“

Rodyk draugams

Stoviu prie sugriuvusio namo, šalia mėtos plytos…vėjas taršo galvą.

Jau maniau kad man pavyks… nebeteks eilinį kartą grįžti iš ten kur atėjau.

Žvilgt į tą pusę kur turėtų būt saulė… dabar ją uždengia niūrūs
tamsūs debesys… Vėjas smarkėja. Pasilenkiu, susimetu į kuprinę aplink
besimėtančius savo daiktus. Iš lėto užsegu kuprinę. Tuo momentu saulė
suranda mažą plyšelį ir tviksteli į veidą.. Sunkiai atsidusęs užsimetu
kuprinę ant pečių ir pradedu eiti… ne, neimsiu to namo plytos
atminimui. Nuo to lengviau nebus, kam man tie prisiminimai…

Grįžtu iš ten kur ir atėjau. Viskas vėl iš naujo, tik šį kartą kažkas kitaip… kažkas pasikeitė manyje.. kažkas…

Dabar ramu… nors vėl viską pradedu iš naujo. Žingsnis po žingsnio…

Nekenčiu vilties.

Nėr tavęs, nėr gyvenimo, bet esu aš.

Turiu kažką, ko negaliu atrasti.

Gyvenu dėl kažko, ko neturiu.

Gyvenu..? Čia susimąstau…

bet neilgam, ir taip per daug mąstau

metu visas mintis velniop ir palengva pėdinu šiuo nuostabiu slėniu.

kairėj linguoja medžių šakos, dešnėje šalia teka upeliukas. Ah, tas
tekantis vanduo. Jis mane atgaivina, išvalo nuo viso šlamšto aplink
mane.

Einu iki tos vietos kur palikau savo draugą… dviratį. Tai dar vienas dalykas, kuris mane palydi iš šio pasaulio.

Grįžtu kažkur. Suvokiu kad per daug iš savęs reikalauju.. kad
bandau būti kažkuo kuo negaliu… tad drąsiai sau tariu,kam man lįsti į
tą pasaulį kuriam aš nepriklausau.. gyvensiu sau vienas laimingas
savame pasaulėlyje, kiekvieną dieną grįšiu ten pat kur viską pradedu iš
naujo ir apgaudinėdamas save bandysiu kažką pasiekti. O atėjus vakarui
su tom pačiom liūdnom mintim grįšiu ten, kažkur…

Ir nesvarbu kas čia

ir nesvarbu kur

čia aš

čia tu

o ten jis

koks skirtumas…

mes turim kažką bendro

matom tą pačią saulę

viskas.

važiuoju.

iki

Rodyk draugams